2009 m. gruodžio 12 d.,šeštadienis

tada parašiau paskutinį įrašą
(na, dabar jis jau nebe paskutinis)
Keista, maniau daugiau laiko praėjo.
O per tą laiką jau sužinojau,
kodėl medžiai nusirengia.
Dar sužinojau, kad klausant Bitlų,
Baltaragio malūną skaityti einasi lengviau.
Sužinojau apie savo termometrą visokiausių įdomių dalykų.
Pažaidžiau su sniegu ir paveikiau kitokių neblogų dalykėlių.
Pavargau ir pailsėjau, o dabar vėl esu pavargusi.
Be vilties pailsėti. O gal ir su viltimi.
Nes sveikata mano nėra puiki.
Ir dabar sėdžiu apsikrovus servetėlėm
bei skaudančiai ištinusia galva.
Tikėkimės geriausia
(rimto susirgimo ir nėjimo į mokyklą).
Arba mano augliuko paūmėjimo
(netikęs pokštavimas : D).
Kadangi turiu bėdų su galvos ištuštėjimu
ir visiška rašytojos neprigimtimi,
man atrodo, kad teks taip ir baigti šį įrašą.
Dėkui už sugaištą
laiką skaitant niekus
arba visiškas sapaliones,
taip pat ačiū už dėmesį.

comments are love

jau kaštonai nužydėjo
tepasikaria poetai
sopa širdį kaip sopėjo
gal tik dar labiau skylėtai
(klausau jau kokį 20 kartą iš eilės)